2008 m.

Restauravus šį pastatą, čia įsikūrė Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centras – moderni ir šiuolaikiška, daugiafunkcinė kultūros įstaiga, apjungianti Kražių kultūros centro, bibliotekos, Kražių kraštotyros muziejaus padalinius, parodų ir konferencijų salę, turizmo informacijos centrą bei viešųjų paslaugų (apgyvendinimo) sektorių į vieningą struktūrą.

2000 m.

Kelmės rajono savivaldybė išlikusį kolegijos pastatą išpirko ir čia buvo pradėti restauravimo darbai.

1967 – 1983 m.

Išlikusio jėzuitų kolegijos pastato antrame aukšte buvo įsikūręs Kražių vidurinės mokyklos bendrabutis, metalo ir medžio dirbtuvės, o pirmame aukšte tebegyveno 13 šeimų.

1969 m.

Kražiai buvo įtraukti į Lietuvos urbanistikos paminklų sąrašą. 1971 m. apibrėžtos paminklo ribos, išaiškinti vertingi ir saugotini plano bei užstatymo elementai.

1966 m.

Švenčiant Kražių vidurinės mokyklos 350 metų jubiliejų, mokyklos mokytojų kolektyvas parengė ekspoziciją „Kražių mokyklos kelias“. Ekspozicijai vadovavo buvęs mokyklos lietuvių kalbos mokytojas – rašytojas Juozas Petrulis bei mokytoja Vanda Rakauskaitė. Iš šios surinktos turtingos ekspozicijos 1969 m. įkuriamas mokyklos muziejėlis, kurį globojo mokytoja V. Rakauskaitė, jai išvykus muziejų perėmė mokytojas Edvardas Dirmeikis. Po 7 metų šis muziejus perkeliamas į Kražių kolegijos pastatą, tačiau čia veikė neilgai. Prakiurus kolegijos stogui, neatitinkant saugumo reikalavimų, muziejus buvo uždarytas. 1987 m. su tais pačiais eksponatais muziejus įkuriamas naujose patalpose – buvusiame apylinkės pastate, čia jis veikė iki 2008 m.

1947 m.

Miestelyje atidaryti kultūros namai (įsikūrė buvusiuose Šaulių namuose), 1949 m. – biblioteka, tais pačiais metais septynmetė mokykla pertvarkyta į vidurinę.

1945 m. sausio 14 d.

Kražiuose stovėjo NKVD kariuomenės bataliono štabas, atsarginė ir 4-oji užkardos. Tačiau po 1946 m. kovo 26 d. įsakymo paskelbimo NKVD įgulos miestelyje jau nebuvo.

1944 m. spalio 15 d.

Miestelį puolant 16-ajai „lietuviškai“ divizijai, vokiečiai pasitraukė be mūšio, su jais išvyko ir keliasdešimt miestelio bei apylinkės žmonių. 1944 m. spalio 7 d. sovietų daliniai užėmė Kražius, prasidėjo kareivių siautėjimas, buvo nušauta nemažai žmonių.

1943 m. vasarą

Kražiuose susibūrė LLA būrys, kurį papildė 1944 m. gegužės 15 d. nacių likviduotos Vietinės rinktinės kariai su ginklais. Artėjant frontui į vakarus, ruoštasi kovai su sovietų kariuomene. 1944 m. rugpjūčio 8 d. būrys susikovė su raudonaisiais partizanais ir prie jų prisijungusiu desantu.

1941 m. liepos mėn. pradžioje

Į Kražius atvykęs vokiečių atstovas pareikalavo suimti ir izoliuoti žydus. Susirinkę į aikštę apie 350 žmonių buvo apiplėšti ir uždaryti dvaro daržinėje. Maždaug po dviejų savaičių atvažiavę vokiečių kareiviai didžiąją žydų dalį grupėmis sušaudė. Liko apie 80 žmonių, iš jų rugpjūtį prie Medžiokalnio sušaudyta dar 71, tik keletas išsigelbėjo. Į Kražius grįžo dvaro savininkas J. Šiukšta, keletas vokiečių apsigyveno jiems atiduotuose valsčiaus dvaruose.

1941 m. birželio 22 d.

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, nacių kariuomenė Kražius pasiekė ir užėmė birželio 25 d. Tuomet sovietų artilerija pradėjo miestelį apšaudyti ir padegė. Sudegė 90 % miestelio pastatų, iš jų – medinė parapinė bažnyčia, mokykla, elektrinė, malūnas, tiltas, abi sinagogos, apgriauta mūrinė varpinė, išdegė jos medinės dalys. Po 1941 m. gaisro buvo sudarytas projektas miesteliui atstatyti. Projekto autorius architektas V. Zubovas numatė esamą miestelio planą gerokai pertvarkyti: ištiesinti Sinagogos gatvę, pietinę jos dalį nukreipti link buvusios benediktinių bažnyčios, panaikinti Aukštąją gatvę, kai kurias mažas gatveles ir aikšteles tarp M.Valančiaus ir Sinagogos gatvių, pakeisti centrinės aikštės formą ir dydį, antrąją turgaus aikštę prieš buvusią benediktinių vienuolyno bažnyčią paversti viso miestelio centrine aikšte ir t.t. Netrukus numatytas plano pertvarkymas buvo realizuotas. Nesuformuotos tik naujojoje teritorijoje projektuotos gatvės.

1941 m.

Išlikusio jėzuitų kolegijos pastato visose patalpose apsigyveno kražiškiai.

1940 m. rugpjūčio mėn.

Buvo suimti ir ištremti į Kazachiją kunigas Stanislovas Rimkus ir policininkas Juozas Mozūraitis, vėliau – dar keliolika žmonių, o 1941 m. birželio 14 d. – Kazė Rimšaitė, Bronius Navickas, Norkus išgabenti į Sibirą.

1940 m.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Kražius palietė visoje šalyje vykdytos sovietų valdžios įtvirtinimo reformos. Po 1940 m. birželio 17 d. mitingo buvo suorganizuota nauja valsčiaus valdžia, viršaičiu tapo Povilas Vismantas, partorgu – Leonas Michelbertas, sukurta komjaunimo organizacija. Uždraustos tautinės ir religinės visuomeninės organizacijos, atleisti kai kurie valsčiaus įstaigų tarnautojai, pradėta sovietinė žemės reforma. Apylinkėje įsteigti 3 valstybiniai ūkiai. Uždarytas Kražių skerdynių muziejus.

1936 m.

Uždaryta gimnazija, palikta pradinė mokykla,  veikė žydų mokykla, liaudies universitetas, 10 tautinių ir religinių organizacijų (šaulių, pavasarininkų, moterų, maldos apaštalavimo, tretininkų, ugniagesių, Šv. Vincento ir Pauliaus, angelaičių, katalikų jaunimo, jaunalietuvių), knygynas, biblioteka, senelių prieglauda, vaikų darželis, policijos nuovada, valsčiaus valdyba, girininkija, sveikatos ir veterinarijos punktai, vaistinė, kooperatinė plytinė, 2 smulkaus kredito įstaigos, pieninė.

1933 m.

Iškilmingai paminėta Kražių skerdynių 40-ties metų sukaktis. 1936 m. įsteigtas Kražių skerdynių muziejus.

1926 m.

Pradėjo veikti M. Valančiaus universiteto skyrius.

1923 m.

Progimnaziją perėmus „Žiburio“ draugijai, 1924 m. ji paversta gimnazija. Numačius statyti naują mokyklą, pradžioje parinktas sklypas Mokyklos gatvėje (buvusio vienuolyno-kolegijos vietoje), prie vienintelio iki to laiko išlikusio jėzuitų pastato, bet jis pasirodė per mažas. Tuomet sklypas skirtas prie Medžiokalnio, kairiajame Kražantės krante. Pagal 1923 m. architekto E. Peyerio parengtą 2 aukštų mūrinės mokyklos projektą statyba 1925 m. rugsėjo 14 d. pradėta, bet dėl lėšų trūkumo sustojo ir nebuvo tęsiama.

1919 m.

Atidaryta progimnazija, kurioje dirbo 4 mokytojai. Buvusi parapinė bažnyčia paremontuota ir skirta mokiniams. Čia sekmadieniais ir šventadieniais vykdavo mokinių pamaldos. Kražiuose įsteigtas Pavasario draugijos skyrius. Įsikūrė keleto kitų tautinių ir religinių organizacijų skyriai.

1915 m. vasarą

Vokietijos kariuomenė užėmė Kražius be nuostolių miesteliui. Medinėje parapijos bažnyčioje buvo įrengta ligoninė. Miestelio, kaip ir viso okupuoto krašto gyventojus vargino rekvizicijos, vokiečių kareivių savivalė, plėšikavimai.

1911 m.

Buvusi medinė parapinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia kun. J. Talmonto rūpesčiu atnaujinta (pakeisti sienojai) ir palikta kaip altarijos bažnyčia, praplėstos kapinės. Altaristu paskirtas kun. Kazimieras Bumbulis.

1910 m.

Išlikusiame jėzuitų kolegijos pastate buvo 16 butų, veikė Kražių paštas, kuris nuomavęs 5 kambarius, valgykla neturtingiesiems.

1904 m.

Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Kražiuose pagyvėjo kultūrinis gyvenimas. Įsikūrė Blaivybės ir „Saulės“ draugijų skyriai.

1893 m. lapkričio 22 – 23 d.

Tarp taikių vietos gyventojų ir caro valdininkų bei kazokų įvyko kruvinas susirėmimas. Jo metu žuvo 9 žmonės, apie 54 buvo sužeista. 1894 m. vyko kražiškių teismas – buvo apkaltintas 71 žmogus. Šis įvykis plačiai nuskambėjo visame pasaulyje, visuomenė pasipiktino caro vykdyta politika ir jo valdininkų žiaurumu. Šis įvykis buvo pavadintas Kražių skerdynėmis ir tapo simboliu, ginant katalikų tikėjimą ir lietuvybę ateinančioms kartoms. Nepaisant šio žmonių pasipriešinimo bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti iki pat 1908 m. 1910 m. parapijiečiams leista šia bažnyčia naudotis kaip parapine.

1891 m.

Kražių vienuolyne gyveno 9 vienuolės (8 benediktinės ir 1 bernardinė). Rusijos caras, siekiant sumažinti katalikiškų vienuolynų ir bažnyčių skaičių, davė įsakymą uždaryti Kražių benediktinių vienuolyną, jo bažnyčią ir kapines, o seseris perkelti į Kauno to paties pavadinimo vienuolyną. Kražių gyventojai kreipėsi į visas instancijas prašydami neuždaryti vienuolyno bažnyčios. Į tai nebuvo atsižvelgta. 1893 m. vienuolės prievarta išvežtos į Kauną. Apie tai sužinoję žmonės pradėjo rinktis ir budėti dieną bei naktį, pasiryžę neleisti uždaryti bažnyčios.

Nuo 1880 m.

Suaktyvėjus tautiniam atgimimui, apylinkėje atsirado slaptų lietuviškų mokyklų (dar 1877 m. išaiškintos Adolfo Rimvydžio ir Domo Posledniko), plito iš Rytprūsių gabenama draudžiama lietuviška spauda, kurią miestelyje ir apylinkėje platino Domas Gotautas, Petras Zdanavičius. Už šios spaudos laikymą buvo nubausti Karolina Stanevičiūtė, Feliksas Vaitkus, Vincas Damkus ir kt. 1897 m. žandarai susekė dar dvi slaptas mokyklas – Barboros Šapalaitės ir Pranės Zabarauskaitės.

XIX a. antr. p.

Miestelio ūkinė veikla pagyvėjo. Pagausėjo amatininkų, rinkosi nemaži turgūs ir prekymečiai, buvo 39 didesnės krautuvės, 2 bažnyčios, sinagoga ir dveji žydų maldos namai. Dvare veikė didelė audykla, kurioje dirbo ir miestelio gyventojų.

1863 m.

Prasidėjus sukilimui, Kražių vikaras kun. Vladislovas Dembskis bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą, ragino vyrus jungtis prie sukilimo, draudė klausyti valdžios, iš tarnautojų reikalavo mesti tarnybas, organizavo sukilėlius Kražių apylinkėse. Susidarė keli sukilėlių būriai, kuriems vadovavo Povilas Šimkevičius, būryje buvo apie 200 vyrų. Ties miesteliu susirėmimų su kariuomene nebuvo, nors apylinkėje vyko gana aktyvūs veiksmai.

1856 m.

Vizitacijos akte, kurį surašė rugsėjo 1 d. apsilankęs, o rugsėjo 2 d. konsekravęs bažnyčią Motiejus Valavičius, nurodyta, kad iš buvusios jėzuitų bažnyčios plytų 1852 m. pastatyta mūrinė varpinė, kurios pamatus vyskupas pašventinęs dar 1851 m. rugsėjo 28 d. Naujoji dviejų tarpsnių mūrinė varpinė buvo savitos architektūros statinys, turėjęs kai kurių elementų ir formų, būdingų stačiatikių sakraliniams pastatams.

Nuo 1848 m.

Klebono kun. V. Butovičiaus (Butauto) iniciatyva remontuota parapinė bažnyčia: pastatytas naujas skarda dengtas bokštelis, pakeista stogo danga, 1853 m. įrengti nauji vartai, o pastatas iš lauko ir vidaus nudažytas.

1845 m.

Išsamiau aprašytas benediktinių vienuolynas: jame stovėjo bažnyčia, vienuolių namas su 10 celių, perlatoriumas, arklidė, kunigo namas, malūnas, svirnas ir dar keli trobesiai. Dalis pastatų buvo paremontuota, o vienuolynas, bažnyčia ir tolesni statiniai susmukę ir artimi griuvėsiams (brangios medžiagos ir menka fundacija).

XIX a. antr. p.

Pagausėjus Kražiuose gyventojų, miestelis plėtėsi prie kelių į Raseinius, Užventį ir Kaltinėnus. Centrinėje miestelio dalyje susiformavo gatvelių labirintas ir iš esmės pakeitė aiškų ir paprastą stačiakampį gatvių tinklą. Iš dalies buvo užstatyta ir buvusio jėzuitų vienuolyno – kolegijos teritorija, net senosios vienuolių kapinės. Ilgainiui Kražiai tapo paprastu vietinės prekybos ir amatų centru su būdinga architektūra.

1845 m.

Miestelyje vėl kyla gaisras (sudegė 78 namai). Po gaisro miestelis atsikūrė negreitai, be to, atstatytosios sodybos buvo menkesnės.

1840 m.

Susidarė ir antroji turgaus aikštė priešais benediktinių bažnyčią.

1844 m. balandžio 29 d.

Baltarusijos švietimo apygardos globėjas leido Kražių klebonui paimti ardomos jėzuitų bažnyčios dalį plytų ir panaudoti varpinės statybai. Ant Vytauto kalno ir šiandien tebestovi 1852 m. iš griūvančios jėzuitų bažnyčios plytų statyta mūrinė varpinė.

1836 balandžio 16 d.

Pučiant stipriam vėjui, sugriuvo jėzuitų bažnyčios fasadas. Drėgmės ir vėjo apgadinta milžiniška siena griuvo iš 14 sieksnių aukščio ir baisiu smūgiu sudrebino gimnazijos sparną bei aplinkinius namus. Trikampis frontonas, kuriuo viršuje užsibaigė fasadas, įsmigo į žemę per du aršinus. Stogas šalia buvusio fasado visai atsivėrė ir nebesaugojo viršutinių skliautų nuo lietaus bei drėgmės. Gimnazijos vedėjas dar kartą pasiūlė bažnyčią nugriauti, Švietimo ministerija tam pritarė.

1823 m.

Kražių gimnazijoje susekta slapta moksleivių organizacija „Juodieji broliai“, jos nariai įkalinti, atiduoti į kariuomenę rekrūtais bei išsiųsti darbams. Prie parapinės bažnyčios pastatyta nauja špitolė, kuri 1848 m. sudegė. 1850 – 1851 m. pastatyta nauja.

1820 m.

Suskilus bažnyčios sienoms ir pablogėjus stogo būklei, ją uždrausta naudoti. Nuo 1821 m. saugumo sumetimais jėzuitų bažnyčioje uždraudžiamos pamaldos.

1818 m.

Nugriauta bursa.

1817 m.

Kražių vienuolyno-kolegijos pastatai su juose įsikūrusia 6 klasių apygardos mokykla buvo perduoti Vilniaus universitetui. 1817 m. vizitatorius Patricijus Bartoševičius surašė aktą, kuriame apibūdinta bloga bažnyčios būklė: kiauras stogas, nubyrėjęs tinkas, daug kur supuvusi stogo konstrukcija, virš choro nukritusios perdenginio sijos, supuvę stogvamzdžiai, vanduo bėga sienomis, bokštas pakrypęs į kairę ir t.t. Kolegijos pastatai buvo geresnės būklės, bet stogai kiauri, tinkas daug kur nukritęs. Į kairę nuo bažnyčios stovėjusi bursa buvo jau be stogo ir langų. Panašios būklės buvo ir kiti mediniai bei mūriniai trobesiai.

1816 m. liepos 11 d.

Švietimo ministro įsaku Kražiuose įsteigiama valstybinė gimnazija. Nutarta, kad valstybinei mokyklai bažnyčia nereikalinga, tad Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis įpareigojo Kražių kleboną Matą Kondratą perimti jėzuitų bažnyčią ir ją padaryti parapine, o klebonijai suremontuoti nenaudojamą mokinių bendrabutį (bursą). Senas Kražių klebonas teisinosi silpna sveikata, lėšų remontui trūkumu ir prašė vyskupo atleisti jį nuo tokio įpareigojimo. Vyskupui klebono pagailėjus, bažnyčia buvo pasmerkta negarbingai sugriūti.

XIX a. pr.

Kražiai kiek atgijo ir šiek tiek plėtėsi į pietus nuo kompaktiškai užstatyto centro link benediktinių vienuolyno. 1807 m. liepos 28 d. – Kražiuose kilo gaisras, sudegė didesnė dalis miestelio, liepsnos vėl pasiglemžė medinę parapijos bažnyčią su varpine. Parapijiečiams nurodyta laikinai melstis Kolainių karmelitų administruojamoje buvusioje jėzuitų bažnyčioje.  Pastatęs kleboniją, o 1810 m. ant tų pačių pamatų atstatęs medinę Kražių bažnyčią ir ne visai spėjęs ją įrengti, kun. K. Odinecas 1811 m. mirė. Tais pačiais metais naujoji bažnyčia buvo pašventinta.

1801 m.

Radvilos pardavė Kražius Radzevičiui, tačiau pastarasis neišgalėjo susimokėti, todėl dalį miestelio perleido Telšių apskrities raštininkui Šiukštai (kitais duomenimis – generolui Judickiui), o likusioji dalis atiteko miestelio gyventojams.

XVIII a. 8 deš.

Kražių svarbiausieji statiniai pradeda nykti. Ansamblis apleidžiamas. XVIII a. pab. išsikrausčius iš Kražių vienuolėms marijavitėms, sunyko ir jų vienuolynas. Prie to prisidėjo ir 1780 m. rugpjūčio 16 d. siautęs gaisras. Tuomet sudegė 110 sodybų. Po minėto gaisro 1791 m. sudarytame inventoriuje minimos jau tik 5 dešiniojo kranto miestelio dalies gatvės – Raseinių, Tilto, Varnių, Aukštoji Varnių, gatvė į benediktinių vienuolyną ir Kaltinėnų skersgatvis.

XVIII a. 6 – 7 deš.

Kražių architektūros raida pasiekė kulminaciją: miestelyje buvo 4 bažnyčios, 3 vienuolynai ir sinagoga. Gausėjant prekybininkams ir jiems besistengiant kurtis prie turgaus aikštės arba jos prieigose, tankiausiai buvo užstatyta centrinė miestelio dalis. Iki 1780 m. senoji turgaus aikštė buvo sumažinta, t. y. susiaurinta, užstačius visą jos rytinę dalį. XVIII a. pab. Kražiai buvo kompaktiškas, tankiai užstatytas miestelis.

XVIII a. antr. p.

Oficialiuose dokumentuose Kražiai vėl vadinami miestu.

1780 m.

Kražiuose buvo apie 160 sodybų, daugiau kaip 30 parduotuvių, 9 degtinės varyklos, keliolika karčemų, gyveno daugiau kaip 20 amatininkų.

1773 m.

Popiežiui Klemensui XIV panaikinus Jėzuitų ordiną, nustojo veikti ir Kražių jėzuitų kolegija. Jėzuitams išsikėlus iš Kražių, kolegiją perėmė Edukacinė komisija ir pertvarkė į apygardos mokyklą. Jėzuitų žemės buvo išdalytos, pastatai apleisti pradėjo nykti.

1765 m.

Miestelyje veikė 64 karčemos ir 2 degtinės varyklos.

Nuo XVIII a. vid.

Susidarius kiek palankesnėms sąlygoms ūkiui vystytis, Kražiai atgijo. Suaktyvėjo prekyba, padidėjo gyventojų skaičius.

1758 m.

Kražių klebonas kunigas Dominykas Mankovskis dabartinių parapijos kapinių vietoje pastatė medinę bažnyčią ir vienuolyną, kur buvo įkurdintos kelios seserys marijavitės iš Vilniaus. Kun. D. Mankovskis šelpė ir išlaikė šias vienuoles, tačiau niekas iš bajorų tam vienuolynui nepaskyrė jokios fundacijos. Klebonui mirus, jo įpėdinis nurodė administratoriui nešelpti seserų marijavičių. XIX a. pradžioje jos iš Kražių išsikėlė. Apleistas vienuolynas sugriuvo, o bažnyčia buvo atiduota Valavičiui, kuris ją, kaip koplyčią, perkėlė į savo žemę, į pietus nuo Kražių - ši vietovė vadinta Slabada.

1757 – 1763 m.

Pasenus mediniams vienuolių benediktinių vienuolyno pastatams, buvo pastatyta mūro bažnyčia. Ją suprojektavo buvęs Kražių jėzuitų kolegijos ir Vilniaus universiteto profesorius jėzuitas, matematikas, architektas Tomas Žebrauskas. Bažnyčiai suteiktas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulas.

1747 m.

Geriausiai kolegijos užstatymą iliustruoja paskutinis 1747 m. darytas sklypo planas. Jo originalas buvęs Plūsčių dvarininko E. Pšeciševskio rūmuose. Planą braižė jėzuitas Stanislovas Jurevičius. Kražių kraštotyros muziejuje eksponuojama Kražių jėzuitų kolegijos plano kopija, iliustruojanti XVIII a. kolegijos teritorijos užstatymą. 1747 m. planas užfiksavo kolegiją jos klestėjimo laikotarpiu. Kolegijos pastatų ansamblis buvo išsidėstęs apie tris kiemus, iš jų didžiausias – mokyklos kiemas, puošniausia to meto Žemaitijos bažnyčia, kurioje buvę 12 altorių. Bažnyčios bokštai buvo atsukti į miestelį, tarp bažnyčios ir vienuolyno – kolegijos pastato, iš trijų pusių uždarame, o į pietryčius – atvirame kieme buvo vienuolyno kapinės, medžių alėja, šiauriniai, rytiniai bei pietiniai korpusai – sujungti, šiaurėje – šulinys, baažnyčia koridoriumi sujungta su pietiniu korpusu. Už bažnyčios į pietvakarius buvęs ūkinis kiemas, personalo gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, šiaurėje prie Kražantės – alaus darykla, už upės – mūrinis malūnas. Iš jų išliko tik pietvakarinis korpusas.

1745 m.

Atstatyta 1709 m. sudegusi parapinė bažnyčia.

1740 m.

Iš Kražių į Varnius iškelta kunigų seminarija.

1717 m.

Medžiokalnyje buvo Radvilų žvėrynas.

1709 m.

Vėl sudegė Kražių parapinė bažnyčia, išsilydė garsūs varpai. Dėl kraštą nuniokojusio karo, maro ir kitų nelaimių Kražių parapijiečiams buvo nurodyta lankyti jėzuitų bažnyčią.

XVIII a. pr.

LDK-Lenkijos kare su Švedija ir Rusija miestelis ir vienuolynai vėl nukentėjo. 1701 – 1706 m. Kražius apiplėšė švedų kariuomenė, o 1708 m. nusiaubė rusų daliniai. Daug nuostolių atnešė 1709 – 1710 m. maro epidemija ir gaisras.

XVII a. antr. p.

Kražiuose susikūrė žydų bendruomenė. Greičiausiai tuo metu buvo pastatyta sinagoga.

1689 m.

Jėzuitų vienuolyno bažnyčia pagaliau pastatyta. Vyskupas Jonas Kazimieras Pacas konsekravo bažnyčią Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulu. Pastatytoji šventovė laikyta puošniausia Žemaitijoje. Į jos skliautus rėmėsi 12 kolonų. Ilgainiui įrengta 12 altorių: jie rengti ir puošti net du šimtmečius. Kiekviename iš jų – meniškos tapybos paveikslai. Didžiajame altoriuje pakabintas iš Romos atvežtas Leonardo da Vinci tapytas Dievo Motinos Ėmimo į dangų paveikslas, kainavęs 600 olandiškų dukatų. Tačiau manytina, kad tai buvusi tik garsaus tapytojo kūrinio kopija. Bažnyčioje taip pat buvo puošnios drožybos Briuselyje daryta sakykla, dovanota karaliaus Jono Sobieskio, didžiuliai vargonai.

Nuo 1666 m.

Su pertraukomis kolegijoje gramatiką, retoriką, filosofiją, kanonų teisę dėstė žemaitis Gabrielis Šimkevičius. Jis parašė 3 mokyklines dramas, kurios buvo statomos ir Kražių kolegijos teatre. Kražių jėzuitų kolegija kartu su švietimu ir religiniu auklėjimu rūpinosi ir kultūrine veikla. Viena iš tokių kultūrinės veiklos formų – mokyklinis teatras, laikomas mokymo proceso dalimi. Jėzuitai miestelyje rengė šventes, procesijas, o tai sutraukdavo daug žmonių iš tolesnių vietovių, skatino prekybą.

1641 m.

Kražiuose poetiką dėstė teologijos daktaras ir filosofijos magistras Kazimieras Vijūkas – Kojelavičius, vėlesnis Vilniaus akademijos rektorius, daugelio mokslinių leidinių autorius.

1639 m.

Kražiuose įsikūrė vienuolės benediktinės. Joms dovanotame žemės sklype buvo pradėti statyti mediniai vienuolyno ir bažnyčios pastatai. 1641 m. į pietus nuo dešiniajame krante esančios miestelio dalies ribos, iškilo vienuolyno medinių pastatų kompleksas.

1638 m.

Kražių parapinė bažnyčia sudegė. Iš likusių nuolaužų energingomis klebono M. Barkausko pastangomis dar 1639 m. Kražiuose veikusioje varpų liejykloje buvo nulieti trys nauji varpai, M. Valančiaus teigimu, didžiausi Žemaitijoje.

1621 m. gegužės 2 d.

Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška iškilmingai pašventino būsimos jėzuitų bažnyčios kertinį akmenį. Jėzuitų bažnyčios ir kolegijos plėtimo darbai truko ilgai. Iki 1648 m. šventovės statyba buvo nutrūkusi dėl medžiagų, paruoštos medienos, trūkumo. 1660 m. atnaujinta bažnyčios statyba, pradėta atstatyti plytinė, kurios pastatas jau daugelį metų buvo sugriuvęs. 1661 m. bažnyčios pastatas paaukštintas, uždengtas stogas, gegnėms panaudotos netašytos kartys. 1668 m. didžiajam altoriui puošti išleista 400 auksinų. Šiuose kraštuose jokios kitos bažnyčios puošybai nebuvo skirta tiek daug pinigų.

1620 m.

Pradėti parengiamieji jėzuitų bažnyčios statybos darbai.

1617 – 1619 m.

Kražių kolegijoje poetiką ir sintaksę dėstė garsus poetas, vienas žymiausių barokinės lyrikos reprezentantų Europoje, teologijos daktaras Motiejus Kazimieras Sarbievijus. Lotynų kalba rašytuose poezijos kūriniuose jis atskleidė Kražių gamtos grožį, atskirą panegiriką paskyrė Kražių kolegijos statytojui ir didžiam Lietuvos karo vadui J. K. Chodkevičiui pagerbti. M. K. Sarbievijus parašė odžių, epigramų, himnų, eilėraščių, išėjusių rinkiniais „Lyrikos knygos“, „Miškų žaidimai“, parengė poetikos darbų.

1616 – 1618 m.

Buvo pastatyta pietinė kolegijos dalis. Kolegijoje vienu metu mokytojaudavo nuo 8 iki 47 pedagogų profesorių. Čia dirbo nemažai iškilių jėzuitų, pasišventusių ne tik katalikų bažnyčiai, bet ir mokslui, kultūrai bei lietuvybės ugdymui.

1616 m.

Jėzuitai pilį pertvarkė ir joje įrengė klases Vilniaus jėzuitų akademijos pavyzdžiu.

1615 m.

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis jėzuitams dovanojo 1565 m. statytos mūro pilies likučius su valaku žemės aplink bei namą miestelyje.

1614 m.

Žemaičių seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su savo žmona Slucko kunigaikštyte Sofija Maleckaite užrašė jėzuitams ir būsimajai kolegijai 7 kaimus.

1608 m.

Vyskupas susitarė su Lietuvos jėzuitų provinciolu Povilu Bokša, kad iš Virbalio misijos, kuri priklausė Vilniaus akademijai, būtų atsiųsti du vienuoliai lietuviai – Motiejus Galminas ir Merkelis Daugėla. Kilę iš Kražių krašto, jie atvyko į šį miestelį, o ne į Alsėdžius ar Varnius.

XVI a. pab.

Kražių parapinė bažnyčia buvusi itin turtinga ir puošni, joje stovėję 7 altoriai, koplyčia, o virš įėjimo buvę didžiuliai vargonai ir sudėtingas masyvus laikrodis, bažnyčioje buvo meniškai drožinėtų suolų, medinių skulptūrų, tapybos darbų.

1591 – 1595 m

Miestelis buvo pakankamai gyvas: veikė krautuvės, dirbo ne mažiau kaip 10 amatininkų (iš jų 2 siuvėjai, audėjas, batsiuvys). Tuo laiku miestelyje surašytos 35 – 38 žemdirbių ir amatininkų šeimos.

1565 m.

Mikalojus Radvila Juodasis pastatydino Kražiuose mūrinę pilį. Pastatas iškilo kairiajame Kražantės krante, kur buvo dvaro sodyba, bažnyčia, parapinė mokykla (veikusi nuo XVI a. vid.), o gal ir dauguma to meto miestelėnų namų. Nuo visų šių statinių pilis buvo atskirta naujai suformuotais tvenkiniais, kurie iš tikrųjų tapo nauja upelio vaga, veikiausiai turėjusia ir gynybinę reikšmę, tad pilis atsidūrė saloje. Manyta, kad mūro pilis galėjusi iškilti ir medinės pilies vietoje. Beveik nėra duomenų apie pilies architektūrą – pastatas galbūt susidėjo iš dviejų dalių. Pagal statybos laiką atrodytų, kad pilis turėjusi būti Renesanso architektūros formų. Mūro pilis ir su ja susiję vietovės pertvarkymo darbai, bei 1569 m. Kražių valsčiaus padalijimas į valakus sudarė prielaidas miesteliui toliau statytis jau ir dešiniajame krante. Miestelio planas iš radialinio keitėsi į stačiakampį. Dešinioji gyvenvietės dalis iki XVII a. vid. tiek padidėjo, kad jau viršijo kitoje pusėje buvusią dalį. Tikriausiai todėl 1659 m. žemėlapyje Kražiai vaizduojami jau tik dešiniajame upelio krante.

XVI a. antr. p.

Miestelio teritorija plėtėsi sparčiau.

1568 m. birželio 1 d.

Žygimantas Augustas patvirtino šį sandėrį ir už „Radvilos nuopelnus“ atidavė jam Kražius „amžinai su Romos ir Graikų bažnyčiomis, miestu, miestelėnais ir bajorais“. Ankstesniam dovanojimo dokumentui Klecke sudegus, 1577 m. gegužės 21 d. Steponas Batoras jį pakartojo.

Apie 1559 m.

Vilniaus vaivada Mikalojus Kristupas Radvila atpirko iš anglų valdą.

1556 m.

Žygimantas Augustas pardavė Kražių dvarą su miesteliu už 3767 (3666) talerius arba 1613 lietuviškas kapas 2 grašius 4 pinigėlius politiniams pabėgėliams iš Anglijos kunigaikščiams Kotrynai Sufolk ir Ričardui Bertui. Naujieji savininikai dvarą turbūt išnuomojo: 1558 m. Kražių laikytojas Stanislovas Staševskis valdovo buvo įpareigotas kiekvienais metais duoti klebonui 14 kapų grašių.

1533 m.

Paminėtas Kražių dvaras.

1532 m.

Mirus S. Kęsgailai, Kražiai atiteko didžiajam kunigaikščiui.

Nuo 1529 m.

Kražiai figūruoja LDK neprivilegijuotųjų miestų sąrašuose.

1512 m.

Kražiams suteikiamas grafystės centro titulas.

XVI a. pr.

Kražiai jau vadinami miestu. Spėjama, kad XVI a. pr. Kražiai plėtėsi jau ne tik kairiajame, bet ir dešiniajame upelio krante. Sodybų galėjo būti prie trijų kelių (iš Užvenčio, Kaltinėnų ir Raseinių), suėjusių ties brasta (ar tiltu), susikirtimo. Dešiniajame upelio krante besikuriančiai gyvenvietės daliai susidarė galimybės plėstis pagal radialinį netaisyklingos vėduoklės planą. Gali būti, jog gyvenvietei virstant miesteliu šių kelių susikirtime galėjo susidaryti pirmoji Kražių turgaus aikštė.

1512 m.

Kražiai, kaip Žemaičių seniūno buveinė ir pavieto centras, o nuo 1529 m. ir Žemaitijos teismų vieta, XVI a. pr. turėjo itin palankias sąlygas vystytis.

Iki 1480 m.

Kražiai vadinti miesteliu.

1421 m.

Vytautas užrašė Žemaičių vyskupui Motiejui Trakiškiui nemažai žemių, kurių dalis buvo ir Kražių valsčiuje, o vyskupas jas „perleido“ Kražių klebonui.

1417 m.

Žemaičių seniūnas M. Kęsgaila Kražiuose priėmė į Žemaitiją atvykusius Konstancos visuotinio bažnyčios susirinkimo delegatus – Lvovo arkivyskupą Joną Žeševskį ir Vilniaus vyskupą Petrą Jastrienbiecą, kad baigtų žemaičių krikštą. Kartu atvyko ir Vytautas su svita. Tokiems aukštiems svečiams priimti reikėjo atitinkamų patalpų, atrodo, kad jos buvo Žemaičių seniūno rezidencijoje – Kražių dvaro sodyboje, išsidėsčiusioje kairiajame upelio krante į vakarus nuo bažnyčios.

1416 – 1417 m.

Pagal Vytauto fundaciją Kražiuose pastatyta Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia (viena pirmųjų po žemaičių krikšto), įkurta parapija. Gausiai aprūpinta Kražių bažnyčia su altarijomis XVI a. pradžioje tapo viena turtingiausių visoje Žemaitijoje.

1416 m.

Pakrikštijus apie 30 000 žemaičių Vytautas liepęs pastatyti bažnyčias Ariogaloje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Kražiuose, Luokėje, Raseiniuose, Veliuonoje ir Viduklėje.

XIV a. pab. – XV a. pr.

Kražiai jau minimi tarp svarbiausių Žemaičių gyvenviečių, nes tuo metu jie buvo didžiojo kunigaikščio vietininko buveinė, o XV a. pr. – pavieto centras. XIV – XV a. Kražiai buvo gana svarbi gyvenvietė. Manoma, kad Kražių pilis pastatyta ir gyvenvietė prie jos kūrėsi kairiajame (rytiniame) Kražantės krante.

1385 – 1387 m.

Kryžiuočių kelių aprašymuose minima Crasien, Crazov vietovė. Nurodoma, kad joje gyvenęs bajoras Girstautas, 1394 – 1395 m. buvusi šio bajoro pilis.

1390 m.

Šeši Kražių žemės bajorai: Einoris, Eiviltas, Vydas, Gedas, Eikutis ir Ramutis dalyvavo Vytautui pasirašant su ordinu taikos sutartį Karaliaučiuje.

1253 m.

Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta Kražių žemė. Kunigaikštis Mindaugas krikšto proga Kražius padovanojo Livonijos ordinui.

V – IX a.

Viduriniajame geležies amžiuje būta įtvirtintų gyvenviečių – piliakalnių. Vienas jų – Galinių piliakalnis, esantis už kelių kilometrų į šiaurės rytus nuo Kražių, Karkločių miško pietrytiniame pakraštyje. Į pietryčius nuo šio piliakalnio yra buvusi gyvenvietė. Pats didžiausias piliakalnis Kražių apylinkėse – Papilių piliakalnis. Jis įrengtas dešiniajame Kražantės krante esančioje aukštumoje. Pasak archeologo prof. Mykolo Michelberto, rasta lipdyta keramika grublėtu paviršiumi, žiesta keramika, geležies šlakas, gyvulių kaulai leidžia teigti, kad piliakalnis buvo naudotas ilgą laiką – nuo vidurinio geležies amžiaus iki kovų su kalavijuočiais ir kryžiuočiais laikotarpio. Istorikas Romas Batūra mano, jog šiame piliakalnyje XIII a. galėjo būti žemaičių kunigaikščio Vykinto pilis.

I – IV a.

Kražių apylinkės jau buvo palyginti tankiai apgyvendintos. I – IV a. paminklai – pilkapiai žinomi vietovėse – Akmeniuose ir Perkūniškėje (į šiaurės rytus nuo Kražių) bei Paalksniuose (į šiaurės vakarus). Dar vienas pilkapynas yra buvęs Pakunio kaime, tačiau šio kaimo tikslesnė lokalizacija nežinoma.

II tūkst. pr. Kr.

Vytauto kalno papėdėje buvus seną gyvenvietę rodo ten rasta akmeninio laivinio kirvio pentis.

IV – II tūkst. pr. Kr.

Seniausi Kražių apylinkėse rasti daiktai datuojami naujuoju akmens amžiumi – neolitu, tačiau apie šio laikotarpio gyvenvietes trūksta duomenų.

IV – II tūkst. pr. Kr.

Atsitiktiniai archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės jau gyveno Kražiuose ir apylinkėje.